ATOPINIS DERMATITAS

Atopinis dermatitas (dermatitis atopica, sin. eczema atopicum, eczema endogenicum, neurodermitis diffusa) – tai paveldimas, lėtinis, recidyvuojantis, nuolat kintantis ir keičiantis vietą odos uždegimas, susijęs su asmeniniu ir šeiminiu polinkiu sirgti ne tik dermatitu, bet ir astma bei alerginiu rinitu.

Epidemiologija. Serga vyrai ir moterys, dažniausiai vaikai nuo 1-2 mėn. amžiaus ir jauni žmonės iki 21-25 m., rečiau – vyresni. Apie 75 proc. ligonių patys ar jų šeimos nariai serga alerginiu rinitu, šienlige ar astma.

Etiologija. Nežinoma. Turi reikšmės paveldimumas. Tačiau daugelis sistemų ir organų dalyvauja atopinėse reakcijose veikiant išoriniams veiksniams. Polinkis į įvairias atopines ligas gali pasireikšti veikiant įvairiems alergenams: žiedadulkėms, namų dulkėms, patalų erkėms, gyvūnų plaukams ar pleiskanoms, kai kuriems maisto produktams (pienui, žuviai, kiaušiniams, riešutams, pomidorams, neprinokusiems vaisiams, citrusams, konservavimo medžiagoms), vaistams, vilnai, akrilanui, virusams, bakterijoms, pelėsiams, balkšvagrybiams. Tikriausiai turi reikšmės centrinė nervų ir vegetacinė nervų sistemos, stresas, odos ypatybės, virškinamojo trakto būklė, temperatūros svyravimai, klimatas, humoralinio ir ląstelinio imuniteto būklė, vegetacinė nervų sistema.

Alerginis rinitas, konjunktyvitas, faringitas dažnai esti sezoniniai, susiję su žiedadulkių poveikiu. Kartu neretai paūmėja odos uždegimas.

Taigi atopiniu dermatitu susergama tada, kai sąveikauja grandinė tarpusavyje susijusių vidinių ir išorinių veiksnių.

Sergant atopiniu dermatitu dažnai esti padidėjęs IgE kiekis, tačiau jų vaidmuo patogenezei dar neįrodytas. Galbūt reakciją tarp antigeno ir IgE antikūnų skatina iš mastocitų ir bazofilų išsiskyrusios vazoaktyvios medžiagos. Neabejotina, kad Langerhanso ląstelės dalyvauja egzematoidinės reakcijos patogenezėje. Tikriausiai atopiniam dermatitui turi įtakos ir I, ir IV alerginių reakcijų tipai (pagal Coombs ir Gell).

Skiriama:

• Vaikų AD

• Paauglių AD

• Suaugusiųjų AD

Klinika. Vaikų atopinis dermatitas prasideda esant 1-2 mėn. amžiaus, kartais vėliau. Iš pradžių atsiranda neryški, neaiškiai atsiribojusi eritema, o ant jos smeigtuko galvutės didumo, rausvesnės negu aplinkinė oda papulės ir nedidelis pleiskanojimas (97 pav.). Uždegimo intensyvumas gali svyruoti net per parą. Niežėjimas nestiprus arba jo visai nėra. Tuo procesas gali ir baigtis. Tačiau daugeliui vaikų uždegimas vis labiau stiprėja, išplinta, niežti, pradeda šlapiuoti (98-99 pav.). Tokiems prisideda stafilokokinė infekcija, atsiranda labai stiprus niežėjimas, pūlinėlių, pūlingai serozinių, pūlingai kraujingų šašų (100-102 pav.). Kai prisideda virusinė paprastosios pūslelinės infekcija, tada uždegimas dar labiau sustiprėja, atsiranda išsisėjusių ir susitelkusių grupelėmis pūlinėlių, šašelių su įdubimu centre (103 pav.). Vaikui augant, vyresniems negu 2 m. oda sustorėja, sukietėja, jos piešinys išryškėja, tampa melsvai raudona, pleiskanoja.Tai lėtinio odos pažeidimo išraiška – lichenifikacija, paūmėjus šlapiuoja (104-106 pav.).

Prisidėjusi stafilokokinė infekcija yra išplitusio ar universalaus uždegimo priežastis. Tada padidėja limfmazgiai, vaikas karščiuoja, yra irzlus, liguistas, ypač stipriai niežti.

Dažnai atopinį dermatitą galima atpažinti iš tam tikrų žymių, kurios nebūtinai yra sergant tik atopiniu dermatitu.

1) Dennie-Morgano raukšlė – periorbitinė edema ir raukšlė po apatiniu voku (107 pav.);

2) sausasis lūpų uždegimas (cheilitis sicca) -tai sausas lūpų pleiskanojimas, kampų trūkimas nesant arba esant nežymių atopinio dermatito požymių (108 pav.);

3) padidėjęs padų ir delnų raukšlėtumas, hiperemija (109 pav.);

4) skurdūs lateraliniai antakių kraštai;

5) baltasis dermografizmas;

6) paprastoji ichtiozė ir plaukų maišelių keratozė (esti 10 proc. ligonių);

7) periorbitinė pigmentacija – tai tamsūs akių ratilai;

8) abipusė katarakta (esti 10 proc. ligonių).